Martynas ateina į Aplinką X (gatvė, klasė, šventė, žaidimų aikštelė) kartu su savo mama /ar mokytoja- toliau „Ji”.
Berniukui šiek tiek nedrąsu, visko daug – šviesų, garso, vaikų, suirutės, visko visko – bet labai smagu.
Jos ir vaikų nuotaika labai gera, ir Martynas prisijungia prie kitų. Norisi žaisti kartu. Ir po praėjusio karto stengiasi kiek gali labiau atkartoti judesius ir žaidimą.
Lipti sekasi sunkiau, nei kitiems vaikams. Lėčiau. Kažkas ant jo rėkia, kad paskubėtų. Smagu, bet rankos slysta nuo metalinių turėklų, reikia susikaupti, kad pavyktų sugriebti. Čiuožykla gan šalta, net ir pro kelnes, nors po striuke jau jaučia karščio bangas. Taip gera ir baisu skrieti žemyn! Kažkas vėl ir vėl kažką rėkia, o Martynas tik bando suspėti paskui priekyje bėgantį draugą, ir atrodo, kad jis bėga labai labai greitai. Martynas paslysta vis dažniau. Užsigauna koją. ranką. Bet susikaupęs tik ties seka : „bėgti, lipti, eiti balansuojant ir nučiuožti. pakartoti”. Kaip ir norėtųsi gerti. Bet Martynas to jausmo dabar neatpažįsta – jis vykdo seką, nes ji tampa labai svarbi. įsikiša pirštą į burną ir sukanda, jausdamas mažą mažytį palengvėjimą apėmus pažįstamam jausmui, ir staiga kažkas ištraukia jo ranką jam iš burnos ir tai… nutrūksta.
Tuo tarpu Ji jau 4 kartą kviečia Martyną, kad jis nuliptų ir ateitų. Kas sustotų. Kad nesivytų to nemandagaus vaiko. Kad jo batas atsirišęs. Kad nustotų lakstyti kaip galvą pametęs ir žaistų gražiai.
Ji sustabdo pro šalį bėgantį Martyną pagaudama jį, ištraukia jo pirštus iš burnos – viską čiupinėja,visur nešvaru, bakterijos, šlykštus įprotis – liepia jam eiti ant suoliuko, o jis staiga…sprogsta (išlydis žaidimų aikštelėje).
Ašaros, klyksmas, kritimas ant žemės, kreivi kitų suaugusių smerkiantys žvilgsniai ir atodūsiai, vaikų juokas ir pasišalinimas.
Jos reakcija
Ji gėdijasi, Jai nepatogu, Ji pyksta, pila prakaitas, ima bejėgiškumas – kaip sustabdyti situaciją??? Nors skradžiai žemei prasmegti.
Martynas tik jaučia, kad blogai. Visur skauda, visko per daug, galva nebeatlaiko, norisi, kad tai baigtųsi, kad visi nutiltų, kad nebūtų taip karšta, kad nebūtų taip šviesu, kad neskaudėtų kojos ir įtemptų pirštų…šalia kažką sako, bet Martynas jau nieko negirdi, jos balsas toks aukštas, susilieja su visu triukšmu…
Kai skausmas palengvėja, jis pagaliau pajaučia savo išsekusį kūną, zvimbiančią ir kartu tuščiai spengiančią galvą, prie gomurio limpantį liežuvį ir apsvaigimą.
Pakelia save nuo žemės, pažįstamas balsas vis kartoja jam, kaip visi kiti vaikai gražiai klauso, o jis šitaip elgiasi. Viešoje vietoje. Prie visų. Kad negražu, gėda šitaip klykti ir kristi. Kad kiti taip nesielgia. Kad Martynas turi atsiprašyti ir šiandien nesitikėti jokio ekrano laiko. Ar to ledo parduotuvėje.
Martynas ne visai prisimena, ką jis padarė, jog Ji taip pyksta.
Ne visai supranta už ką – gal dėl to, kad jam buvo blogai ir skaudėjo?
jis pasižada sau elgtis kaip visi. normaliai. ir neverkti. ir klausyti.
Bet Martynas dar nežino, kaip save apsaugoti. Nežino, kokia yra jo baterija – pakantumas, kiek laiko jis turės iki kito perkrovimo – 5 minutes gimtadienio šventėje, 15 minučių klasėje ar 1 valandą.
Jis neturi įrankių ir įgūdžių save suvaldyti ar atpažinti pirmuosius nuovargio ženklus kūne.
Jis dar nežino, kad nėra įmanoma apsimetinėjant neurotipiniu
ar labai labai labai to norint
taip imti ir „susitaisyti” savo pojūčių sistemos į „normalumą”.
Martynas „lieps sau būti normaliam”, nes gėda, kai toks nesi.
Ir išlydis žaidimų aikštelėje, tikriausiai, vėl pasikartos…
Parašykite komentarą