Istorija Autistic Not Weird + pabaigoje išvardinti patarimai iš autoriaus praktikos
Retkarčiais žmonės pasako man komplimentą, stebėdamiesi, kaip greitai jų autistiškas jaunuolis (paauglys) sugebėjo atsiverti man arba kaip jie mane mato saugiu / patogiu žmogumi, šalia kurio norisi būti (tai vyko man bunant mentoriumi, mokytoju ir socialinėse situacijose)
Dažniausiai žmonės paklausia, ar tai yra dėl to, kad ir aš pats esu autistiškas.
Atvirai, buvimas autistišku TIKRAI padaro didžiulę įtaką. (ir taip, autistiški žmonės, kurie tampa autoritetu / pavyzdiniu žmogumi GALI padaryti didžiulę nuostabią įtaką vaikams).
Tačiau.
Tačiau jeigu tai būtų vien tik autizmo faktorius, kiekvienas autistiškas vaikas automatiškai jaustųsi patogiai ir saugiai šalia bet kurio autistiško suaugusiojo. Taip tikrai nėra.
Ši nuotrauka pasirodė mano facebook prisiminimuose, iš kelionės į Daniją prieš 5-rius metus. Susitikau su keliais draugais, kartu ir su jų sūnumi Viktoru (tuo metu jam buvo 13m, dabar jam 18m), nerimaujančiu vaikinuku, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Bet, pasak jo mamos facebook įrašo, iš kurio šį nuotrauka-„Viktoras, kuris įprastai pasako tik” Hm” kitiems žmonėms, kalbėjo, jo kalba liejosi lyg krioklys. Mes šoke. Gerąja prasme. „
Taigi…. Kaip gi tai nutiko? Na, štai istorija apie mane ir Viktorą. (patarimai skaitytojams įrašo pabaigoje)
Metų metais man vis nutikdavo tokios pat situacijos. Aš susitikdavau mokinį ar draugų vaiką (ar kartais visiškai naują nepažįstamąjį), ir man atrodydavo, kad tiesiog normaliai leidžiame laiką. Įprastai.
Bet tada, kai jaunasis žmogus palikdavo kambarį, jų padėjėjai/ tėvai ar mokytojai pasisukdavo į mane ir klausdavo :”ar bent suprantate, kaip RETAI TAIP BŪNA?! JIS NIEKADA taip nesielgia su naujais žmonėmis!!!”
ir tuomet likdavau tiesiog sėdėti, be galo nustebęs.
(Geriausias pavyzdys buvo paauglė mergaitė, kurią mokiau matematikos. Mes praleidome pirmąją mūsų „pamoką” tiesiog darydamos darbelius iš popieriaus ir besikalbėdamos. Pirmas kartais, kai ją iš tiesų jau mokiau matematikos man visiškai neįsiminė kaip koks nors išskirtinis.
Iki to taško, kai mergaitė išėjo. Ir tuomet jos padėjėja pasakė :”ar jūs suprantate kaip nesitikėtina tai buvo?!”
Ji tuomet paaiškino tikrąją pagrindinę priežastį, kodėl mane pasamdė kaip jos papildomą popamokinį mokytoją:
ankstesni mokytojai atsisakė su mergaite dirbti, nes kiekvienos pamokos metu ji tiesiog verkdavo padėjusi galvą ant stalo, kol pamokos valanda pasibaigdavo.
Niekaip nesupratau, kodėl su manim nei karto nevyko nieko panašaus.)
Mano atostogų Danijoje metu, kai pirmą kartą susitikau su Viktoro šeima akis į akį, vis dar nei neįtariau, kaip ir kodėl toks susidraugavimas vis įvykdavo.
Pasirodo, atsakymas buvo stebinančiai paprastas ir akivaizdus.
Taigi, pirmą vakarą mes vakarieniavome draugų namuose. Pats didžiausias ženklas, jog Viktoras pradėjo manimi pasitikėti (jau nepaisant fakto, kad jis iš viso gerai jautėsi man esant jo namuose!) buvo tuomet, kai atsisėdome vakarieniauti prie stalo.
Viktoras sėdėjo su mumis, turėjo ausines, planšetę ir žiūrėjo Indiana Džones filmą (jam tą dieną jau buvo užtektinai socialinių normų / reikalavimų, todėl visiems šis variantas buvo absoliučiai priimtinas)
Kai pakomentavau, jog ir aš mėgstu šiuos filmus, jis pasiūlė man vieną ausinių, jog galėčiau klausyti kartu su juo. Viktoro tėvai buvo akivaizdžiai nustebinti.
****Ir TADA buvo momentas, kai aš PAGALIAU supratau, kodėl tiek daug jaunų autistiškų žmonių / paauglių taip lengvai randa bendrą kalbą su manimi. *****
Viktoro mama padėjo ant stalo keturias skardines limonado. Visos daniškos ir man nepažįstamos. Ir ji paprašė manęs išsirinkti. Visos keturios buvo skirtingos.
(akivaizdu, kaip autistiškas asmuo, aš iš karto užuodžiau spąstus 
ir nors šie žmonės buvo 1)mano draugai, 2) neuro-įvairi šeima ir 3) tiesiog elgėsi svetingai, aš instinktyviai apsvarsčiau, kuris variantas yra „teisingas”. Bet mano nerimas buvo nepagrįstas, ir jie tikrai tiesiog stengėsi būti draugiški.
Tačiau visiškai man įprastai, nežinodamas nieko apie šiuos gėrimus, BET jau žinodamas šiek tiek apie Viktorą, paklausiau jo, „ar ant stalo yra gėrimas, kurio jis NENORĖTŲ, JOG AŠ IŠSIRINKČIAU” .
Jis atsakė, kad taip, padėkojo man, ir pasiėmė nuo stalo savo mėgstamiausią gėrimą.
Kai atsidariau vieną iš likusių gėrimų jo mama pakomentavo „mes niekada nematėme niekeno taip darant. Jog kažkas suteiktų Prioritetą Viktorui.”
Mano nuostaba atrodė taip:”…. Tikrai? Žmonės to nedaro tiesiog… Natūraliai?… Tiesiog, nes taip… Mandagu?”
„-iš tiesų ne, Kristi. Niekas už šitos šeimos ribų nesielgia su Viktoru taip, kaip ką tik pasielgei tu. Neteikia jam pirmenybės. „
Štai šitai.
(Dažniausiai) tai šitaip paprasta.
Tiesiog suteikite jiems pirmenybę, prioritetą ir akivaizdžiai parodykite, kad esate laimingas tai darydamas.
Ir aišku, kad dariau tai instinktyviai jau kurį laiką, remiantis kiek daug autistiškų paauglių pasirinko pasitikėti manimi, nors turi gilų nepasitikėjimą visais suaugusiais žmonėmis.
Galbūt priežastis, kodėl niekada nesupratau šios „slaptos formulės” yra ta, kad maniau, jog visi jau tai daro, natūraliai.
….
Taip, aš buvau naivus. Nesvarbu.
Taigi, pažadėjau kelis patarimus.
Kas man padeda užmegzti ryšį taip lengvai ir greitai :
1) AUTISTIŠKAS BENDRAVIMAS
Kaip ir minėjau, kad esu autistiškas YRA dalis to. Kai buvau mokytojas, sakydavau :”esu vienas mokytojų, kuriam nereikia” apsimesti”, kad mokinių pokštai man juokingi. „
(nenoriu pasakyti, kad ne autistiški žmonės nevertina Autistiško bendravimo. Turiu pakankamai ne autistiškų draugų, ir artimiausi tikrai vertina kaip aš bendrauju su jais, net jeigu jų” kalba” yra kitokia nei mano)
2) TURI RAIDOS IŠŠŪKIŲ
taaaaip….tikrai grubių žodžių buvo parašyta dėl mano socialinės raidos psichologų ataskaitose, kai augau. 
Tai retai privalumas, tačiau man tai reiškia, kad niekada neturėjau problemų bendrauti su jaunesniais už save. Mes visada buvome panašiame socialiniame lygmenyje.
Taigi, ir suaugęs, aš visuomet su vaikais elgiuosi kaip su lygiaverčiais žmonėmis (priešingai, nei esanti nuomonė, jog „jie vieną dieną TAPS žmonėmis”). Nes tiesiog visada taip mačiau, nuo vaikystės. Ačiū, autizme!
3) BENDRI INTERESAI
Pirmą valandą, kai susitikau Viktorą traukinių stotyje, jis labai mažai kalbėjo. Tik daniškai ir tik su savo tėvais. Iki tol, kol išgirdau „Rikas ir Mortis” (animacinis filmukas), ir paminėjau, kad ir man patinka šis šou. Ir tuomet iiiiiilgas pokalbis apie tai vystėsi natūraliai.
4) KLAUSYMASIS
Bendravimas yra daugiau nei savo nuomonės ir informacijos perdavimas kitam.
Patį svarbiausią ir geriausią patarimą gavau, kai būdamas 17 metų ruošiausi lyderystės rolei – „klausykis žmonių”.
Ir norėčiau galvoti, kad taip, jų ir klausausi. GIRDŽIU.
(Taip, patarimas geras visiems žmonėms bendrai, tačiau autistiški žmonės dažniausiai yra PASKUTINIAI, kurių suaugusieji šalia klausosi. Taigi, taip, tai labai svarbu)
5) GERBTI RIBAS / KOMFORTO ZONAS
„tu neprivalai apie tai kalbėti, jeigu tu nenori”.
Kaip autistiškas žmogus aš praleidau tikrai per daug metų vargdamas su tuo. Bet pozityvumas ir noras mokytis iš savo gėdingų klaidų neišblėso.
6) Autentiškumas
Mano nuomone, autentiškumas yra didžiulis neįvertintas nuostabus autistiškas bruožas.
Taip, buvimas atviru ir unikaliu savimi atveria duris piktavaliams su tavimi elgtis blogiau nei blogai. Man buvimas savimi suteikė pranašumą – kiti šalia manęs jautėsi laisvai būdami tikraisiais savimi taip pat. Mano praktikoje žmonės gan lengvai atpažįsta, kai kitas yra tikrasis ne užmaskuotas pats.
7) IŠ TIESŲ PIRMENYBĖS TEIKIMAS PAAUGLIUI
Kaip ir aptarta ir tai ne profesinis bruožas – tai asmeninė savybė. Jeigu kasdien natūraliai kilus progai nesuteikiate pirmenybės jaunam/autistiškam/pažeidžiamam žmogui – nesuteiksite natūraliai ir prasmingai to savo darbe taip pat.
Jeigu pasiekėte šią šio MILŽINIŠKO įrašo vietą – aplodismentai. Dar geriau- tikiuosi, kad jums tai yra naudinga.
-Chris Bonnello – Autistiškas Autorius
https://www.facebook.com/1662474057309044/posts/3370229966533436/?sfnsn=mo
Parašykite komentarą