Nematomas smurtas: ABA ( taikomojo elgesio analizės terapija) ir ką joje mato tik autistiški žmonės
Jei nori nuliūdinti mamą, kuri turi autistišką vaiką, tereikia pasakyti jai, jog ABA terapija yra smurtas. Socialinėse medijose šis ginčas kyla kasdien.
Autizmas yra labai neįprastas tuo, jog pati bendruomenė yra pasidalinusi.
Vienoje pusėje matome neurotipiškus tėvus ir šeimas, kuriose auga autistiški vaikai, o kitoje pusėje – virtualią bendruomenę pačių autistiškų asmenų ir didelė dalis jų taip pat yra ir autistiškų vaikų tėvai. \
Šios dvipusės oponuoja viena kitai beveik dėl visko, tačiau pati didžiausia priešprieša – taikomojo elgesio analizės terapija (an. ABA – Applied Behaviour Analysis Therapy).
ABA terapeutai ir daugybė šeimų, turinčių autistiškus vaikus, tvirtina, jog tai yra pats efektyviausias, labiausiai moksliškai įrodytas būdas padėti autistiškiems vaikams vystyti savarankiškumo įgūdžius, tokius kaip kalba, naudojimasis tualetu ar apsipirkimas prekybos centre be „ožiukų“ ar klyksmo krintant ant žemės (an. full meltdown mode).
Autistiški suaugusieji – dauguma jų patys buvo auginti taikant ABA terapiją – teigia, kad šis metodas yra smurtas prieš vaiką.
Galite įsivaizduoti, kaip tokį teiginį vertina mylintys tėvai, kurių vaikai dievina savo ABA terapeutes, tėvai, kurie NIEKADA sąmoningai nežalotų savo mylimo vaiko.
Galite įsivaizduoti, koks jausmas, kai pasakoma, jog tas „aukščiausio lygio“ autizmo gydymas, kurį perkate siekdami padėti savo vaikui ir kuris visiškai išsunkia jūsų finansus, iš tiesų yra smurtas.
Sunkiausia ir labiausiai klaidinanti dalis yra ta, kad kai girdint žodį „smurtas“ galvojama apie skausmą ir fizinį sužalojimą.
Aišku, ir ABA istorija, susijusi su šiais dalykais, yra labai didelė. Jos pradininkas, O. Ivar Lovaas, naudojo elektros šoką, jog sustabdytų vaikus nuo pasikartojančio, užvaldančio elgesio. Derindamas meilę ir skausmą lygiomis dalimis jis mokė juos elgtis kaip ne autistiškus vaikus.
Jis manė, kad gelbsti juos, paversdamas nervų kamuolį į kažką panašaus į žmogišką būtybę.
„Matote, su autistišku vaiku pradedate dirbti nuo pat pagrindų. Prieš jus asmuo fizine prasme: jie turi plaukus, nosį ir burną, tačiau jie nėra žmonės psichologine prasme. Vienas iš būdų žiūrėti į pagalbą autistiškiems vaikams, kaip į asmens konstravimą. Jūs turite žaliavas, tačiau turite sukonstruoti asmenį.“ – I. Lovaas
Visada, kai ABA tema iškyla, minimas ir Lovaas. Autistiški žmonės pabrėžia, kad jis naudojo tas pačias technikas pradėdamas homoseksualių asmenų atvertimo terapijas, kurios, kaip ir ABA, buvo įrodytos giliai žalojančios žmogaus psichiką. Ir nors mažiau ABA terapeutų naudoja dalykus kaip elektrošokas, jis vis dar naudojamas ir vertinamas kaip svarbus įrankis net keliose institucijose.
„Bet ABA pasikeitė“ tvirtinama. „Mano ABA terapeutė niekada nenaudoja bausmių. Viskas yra labai pozityvu ir paremta apdovanojimais.“
Ir tai tiesa daugeliui žmonių. Dauguma ABA specialistų nesiekia sužaloti vaikų. Ir vis dėlto, nepaisant ABA pavertimo linksma ir pozityvia, pamatiniai ABA pagrindai nepasikeitė.
Ir būtent tie pagrindiniai tikslai, kaip ir homoseksualių asmenų atvertimo terapijoje, sukelia ilgalaikę žalą žmogaus psichikai.
Kodėl tėvai ir ABA specialistai nemato šios terapijos kaip smurto? Nes jie negali stebėti iš autistiško asmens požiūrio taško.
Pažiūrėkite , kaip atrodo ABA terapijos sesijos šiuose vaizdo įrašuose:
Ir kaip? Ar pavyko pamatyti smurtą prieš vaiką?
Greičiausiai ne.
O čia?
Taip, vaikas buvo nelaimingas pirmame įraše, bet specialistė buvo kantri, ir mergaitė nusiramino, taip?
Ir antrame įraše, bandoma išmokyti vaiką nesielgti chaotiškai, bet terapeutė nebaudžia vaiko ar panašiai.
Visuose šiuose video ant vaikų niekada nebuvo rėkiama, jie nebuvo barami, gėdinami ar sužaloti. Jie buvo giriami ir apdovanojami, kai padarydavo užduotis teisingai, ir dažniausiai vaikai atrodė besimėgaujantys procesu.
Jokių elektrošokų, nieko varginančio, nieko, kas sukurtų traumuojančią patirtį. Taip?
Neteisybė.
Žmonės, kurie nėra autistiški, nemato ir dažniausiai negali to matyti, nes nesupranta, koks jausmas yra būti autistišku.
Grįžkime prie pirmo vaizdo įrašo.
Nors neįvardinama garsiai, jei žiūrėtumėte įrašą dar kartą, pastebėtumėte, kaip dažnai terapeutės paima vaikų rankas ir sudeda jas , sugrąžina ant vaiko kelių.
Taip pat pastebėtumėte, kaip dažnai vaiko jausmai yra ignoruojami.
Pirmame įraše mergaitė trina savo akis ir atrodo pavargusi, tačiau specialistė nekreipia į tai dėmesio.
Vaizdo įraše, kur mergaitė prekybos centre, autistiškas žmogus mato, jog ji yra perstimuliuojama, pavargusi, vis labiau ir labiau desperatiškai nori pabėgti iš tos aplinkos.
Vaizdo įraše, kur vaikas verkia, autistiškas asmuo stebisi, svarsto, kodėl ji tokia nelaiminga. Ar ji pavargusi? Ar jai per daug įspūdžių ir reikia pertraukos? Ir kai ji nustoja muistytis ir grįžta prie užduoties – mes matome pasidavimą jos veide.
Ji netapo laimingesnė. Ne. Ji tiesiog priėmė, kad jos jausmai niekam nėra svarbūs ir greičiausias būdas pabėgti iš situacijos yra pasiduoti nurodymams.
Paskutiniame vaizdo įraše, matote, kad ABA terapeutas specialiai ignoruoja vaiko bandymus komunikuoti, kaip elgesį, kurio jis neprašė ir nereikalavo.
Vaikas nori savo mamos dėmesio. Ar aš ignoruočiau savo vaiką, kai bandau klausytis daktaro? Greičiausiai taip. Bet aš pasakyčiau „šššš”, ar paplekšnočiau vaiko ranką, leisdama jam žinoti, kad girdžiu jį ir tuoj atkreipsiu dėmesį.
ABA nepataria atsisukti į vaiką ir paklausti, ko jis norėjo net ir po to, kai pokalbis su kitu žmogumi baigiasi.
Čia ir yra problema su ABA.
Ne tie apdovanojimai, ne atkartojimo žaidimai ir užduotys. Problema su ABA yra ta, kad ji analizuoja ir dirba tik su vaiko elgesiu, o ne su elgesio priežastimis ir vaiko poreikiais.
Prisiminkime tuos laimingus mažus vaikus pirmame vaizdo įraše.
Būtina suprasti, jog tokie užsiėmimai nevyksta tik du kartus per savaitę. ABA specialistai teigia, kad tokių užsiėmimų 2 – 5 metų vaikams reikia po 40 valandų per savaitę.
40 valandų. Per savaitę.
Nieko nuostabaus, jog vaikai trina savo akytes.
Mano ne autistiškas aštuonmetis net mokykloje nesimoko 40 valandų per savaitę. Jis mokosi 25 valandas per savaitę. Ir dar dalis to yra žaidimai, sportas, pokalbiai, pertraukos. Sakykim, kad jis kokybiškai mokosi apie 20 valandų per savaitę.
Įsivaizduokite dvigubai tokio laiko reikalajant iš daželinuko.
Ir dabar prisiminkite, kad ABA ignoruoja bet kokį pasipriešinimą, verksmą ar atsisakymą daryti užduotėles.
ABA nesigilina į vaiko jausmus ar emocinius poreikius.
Ir aš neperspaudžiu tai sakydama. Galite paskaityti betkuriame ABA tinklalapyje – niekur nėra skilties apie vaiko emocinę būklę ar laimę, tik apie elgesį.
Elgesys yra vienintelis dalykas, kuris svarbus ABA. Manoma, kad autistiški vaikai yra “nesubalansuoti”, ir juos subalansuosime koreguodami jų elgesį.
„…ką jums reika padaryti – sumažinti perdėtą save stimuliuojantį elgesį, pasikartojančius veiksmus, ir padidinti įgūdžius. Ir kai vaikas turės pagrindinius svarbiausius įgūdžius, tuomet jis pradės labiau bendrauti su kitais žmonėmis “— Deborah Fein PhD
https://www.youtube.com/watch?v=QAhoCsZzY-U…
Kaip matote iš paskutinio vaizdo įrašo „savi – stimuliacija“ , vienas iš „nereikalingų“ autistiškų elgesio formų, vertinama kaip veiksmas iš nuobodulio – kažkas visiškai bereikšmio, kurį reikia pakeisti tikru, naudingu mokymusi.
Sėkme vertinama, kai stimas yra pakeičiamas „naudingesniu gyvenimišku įgūdžiu”
Bet kuris autistiškas žmogus gali pasakyti, kad stimai yra naudingi.
Savęs stimuliacija nėra TIK braižymas paraštėse, kai nuobodu ar kamuoliuko mėtymas.
Stimai (arba savistimuliacija) yra raminantis elgesys, kuris sumažina nerimą ir stresą, padeda jaustis patogiai nepatogioje aplinkoje ir suvaldyti savo emocijas.
Dauguma mūsų jaučia, kad mūsų stimai yra bendravimo forma – kaip ir šypsena, susiraukimas, taip ir stimai – jeigu atkreipsite dėmesį, jie parodys mūsų vidinę būseną. Autistiški žmonės šypsosi, kai jaučiasi labai įsitempę ir yra susiraukę arba neutralios veido išraiškos, kai susikaupę. Tyrimai rodo, kad ne autistiški žmonės labai blogai supranta spektre esančių žmonių veido išraiškas.
Jei mano vyras pamato mane stiminantis daugiau nei įprasta viduryje dienos, jis susirūpina ir paklausia, kodėl mano diena šiandien bloga. Tačiau jeigu jis žiūri tik į mano veido išraišką, jis yra suklaidinamas. Mano stimai geriau ir tiksliau išreiškia mano būseną, nei veidas. Nebent aš maskuojuosi pritaikydama savo veido išraiškas ne autistiškiems žmonėms.
Būtina paminėti, jog toks maskavimasis yra be galo varginantis.
40 valandų per savaitę MAN yra per daug, ir negaliu isivaizduoti, kaip mažas vaikas su tuo susitvarko.
Rankų sugriebimas, kaip rekomenduoja elgtis ABA specialistai, tuo metu, kai aš stiminuosi, tikrai NEPADĖTŲ mano savitvardai.
Bet tai būtų puikus būdas supykdyti mane ir sukelti visiškai nereikalingą stresą bei nerimą.
Viena yra sustabdyti vaiką, apsaugant nuo savęs sužalojimo, kai jis daužo galvą. Visai kas kita yra sustabdyti nepavojingą stimą kaip plasnojimas rankomis. Jūs sukeliate vaikui emocinį diskomfortą vien dėl to, kad jo elgesys jums atrodo „keistas”.
Grįžkite atgal ir pažiūrėkite vaizdo įrašus dar kartą. Stenkitės pastebėti, kaip dažnai vaikai yra sustabdomi nuo mojavimo ranka, garso skleidimo, verkimo ar bet kokio veiksmo, kuris išreikštų emocijas ar palengvintų jausmų krūvį.
Pastebėkite, kaip dažnai specialistai priverčia vaiką užmegzti akių kontaktą. Daugumai autistiškų žmonių akių kontakto palaikymas yra labai nemalonus. Tai, kaip vaikų kūnai yra liečiami ir manipuliuojami nukreipiant „teisinga” kryptimi, liūdina vaikus. Jų veiduose atsispindi sutrikimas ir nerimas.
Bet mokymasis toleruoti diskomfortą ir nepatogumą yra ABA terapijos pagrindas.
Pažiūrėkite į vaiką, įeinantį į prekybos centrą. Matote, kaip ji dairosi aplink? Garsai ir ryškios šviesos yra keliančios nerimą ir blaškančios. Tčiau ji nori būti „gera mergaitė” savo šeimos nariams ir gauti sausainukų, todėl atlieka veiksmus, kurių yra prašoma – deda maistą į vežimėlį. Visgi po kurio laiko viskas išsekina ją ir ji nebegali tęsti.
Mama pakomentuoja, kad jeigu jie pasiduos ir dabar išeis, tai bus kaip nenorimo elgesio paskatinimas.
Tai greičiausiai teisybė. Jeigu jums skaudės ir jūs suriksite „OI!”, tikėtina, kad kažkas atskubės ir padės pasijusti geriau sumažindami skausmą. Kitą kartą, kai susižeisite ar kažkas kitas jus sužeis greičiausiai jūs suriksite „OI!” ir vėl.
Ar tai…Blogai?.
Tėvai tvirtina, kad ABA tikrai padėjo jų dukrai.
Bet ar padėjo VAIKUI? Ar TĖVAMS?
Parduotuvė netapo mažiau triukšminga, mažiau ryški ir nustelbianti pojūčius. Ir akivaizdu, jog vaikui vis dar sunku eiti į vidų. Tačiau mergaitė išmoko savo jausmus slėpti savyje, bandyti ir koncentruotis į savo šeimos narių norų patenkinimą ir laikyti nerimą viduje, kol nebelieka vietos, kur jį kaupti.
Juk tai nėra sveikas susidorojimo būdas, kurio tinkama mokyti vaiką, taip?
Laikui bėganti mergaitė patobulės ir galbūt netgi nueis į parduotuvę, sudėlios prekes į krepšelį ir grįš namo be emocinio lūžio / išlydžio (meltdown) parduotuvėje.
Bet jis tikrai BUS.
Emocinis lūžis, išlydis, „ožiukai”, tantrumas – prasidės dėl kažko nedidelio, smulkmenos, kuri atrodo perpildys taurę, kuri iš tikrųjų jau anksčiau buvo pripilta iki kraštų. Ir tėvai svarstys, iš kur toks nenuspėjamas ir agresyvus vaiko elgesys.
Bet mums tai absoliučiai neatrodo nenuspėjama.
Mes matome tai artėjant. Matome, kad mergaitės autistiškumas nebuvo „pagydytas”, siekiant pagerinti jos gyvenimą, Terapijoje buvo dirbama siekiant gerinti jos šeimos narių gyvenimą. Ir tai tikrai svarbu, bet galbūt galima rasti geresnį variantą, kuris padėtų visoms pusėms? Ir vaikui, ir šeimos nariams?
Ar jie išbandė garsą slopinančias ausines ir akinius nuo saulės?
Ar jie pabandė paskatinti mergaitę daryti stimus, jei ji įsitempusi?
Ar jie išmokė vaiką mandagaus ir priimtino būdo, kaip jis galėtų pasakyti tėvams, kad jau užtenka, ir nori išeiti iš tam tikros aplinkos?
Aš nežinau. Nepažįstu jų. Nepažįstu jų vaiko.
Bet aš tikrai žinau, koks jausmas būti autistiška.
Žinau, kad garsą slopinančios ausinės nėra įprastas ABA protokolas. Vaikai yra mokomi ignoruoti savo sensorinius poreikius ir kūno pojūčius vietoje to, jog būtų mokomi juos suprasti ir įvardinti.
Žinau, kad ABA specialistai reikalauja vaikus kreipti dėmesį ir reaguoti, tačiau atsisako grąžinti dėmesį patys, kai vaikas jų prašo.
Žinau, kad ABA siekia pozityviai padrąsinti ir apdovanoti vaiką, tačiau neleidžia jam padaryti pertaukėlės arba atsitraukti, kai jam prireikia.
Žinau, kad ABA gyvybiškai svarbius emocinės reguliacijos įrankius mato kaip probleminį elgesį, kurį būtina pašalinti.
Žinau, kad iš neurotipiškų ikimokyklinio amžiaus vaikų nereikalaujama mokytis 40 valandų per savaitę.
Žinau, kad neurotipiški vaikai yra skatinami išreikšti emocijas, o ne jas slėpti ir užgniaužti.
Žinau, kad ABA tiki vaiko bendravimo įrankio atėmimu, pavydžiui, planšetės ar komunikatoriaus „padėjimu į šoną”, kai vaikas elgiasi netinkamai ir nevykdo šeimos nario ar specialisto reikalavimų.
Žinau, kad jei paklausčiau praeivių nuomonės, ar vienintelio vaiko būdo susiekti su tėvais atėmimą, dėmesio nekreipimą į vaiko klyksmą ir stresą, vertimą vaiką išbūti situacijoje, kurioje jiems nepatogu, negera ar netgi skausminga ar atsisakymą padėti vaikui, kai šis kenčia jie vertintų kaip smurtą – žmonės atsakytų, kad taip.
Bet tik tol, kol nepaminėsiu, kad tas vaikas yra autistiškas.
Nes, matyt, autistiški vaikai yra kitokie.
Kai autistiški žmonės protestuoja prieš ABA terapiją, mums pasakoma, kad nesuprantame, kad nežinome, kaip yra sunku gyventi su autistišku vaiku.
ABA gynėjai kalba apie vaiko savarankiškumo didinimą ir tvirtina, kad nėra žiauru mokyti vaiką rašyti ar tinkamai žaisti su žaisliukais.
Jie nemato, jog keista yra nuolatos formuoti vaiko elgesį mokant jį “tinkamai” žaisti su žaisliuku.
Jie nemano, kad smegenų plovimas vaikui 40 valandų per savaitę, mokant ignoruoti stresą ir nepatogumus be jų išsakymo ar išreiškimo gali labai neigiamai atsiliepti ateityje.
Jie nemano, kad kenksminga yra mokyti vaiką, jog darymas to, kas patogu ir ramina yra blogas elgesys, kad žalinga yra mokyti savo jausmų ir fiziologinių poreikių ignoravimo, mainais už tai suteikiant pagyrimą iš mokytojų ir tėvų.
Jie nemano, kad smurtas yra ignoruoti vaiko bandymus bendrauti, kai tie bandymai yra „nepatogūs” ir „keisti”.
Jie nemato, kaip pavojinga iš tiesų yra mokyti vaiką daryti viską, kas liepta, be jokių klausimų, ir niekada neprieštarauti ar pasakyti „ne”.
Jie negalvoja apie faktą, kad 70 proc. žmonių autizmo spektre patyrė seksualinę prievartą dar IKI pilnametystės.
Jie negalvoja, kaip šis žmogus išmoks pastovėti už save ir ginti savo poreikius, juos išsakyti, kai vaikai yra nuolatos mokomi niekada nesiginčyti, nutylėti savo nuomonę ir paklusti.
Daryk taip, kaip aš pasakiau.
Laikyk rankas ramiai, ant kelių.
Neverk. Nesiskųsk.
Klausyk, ką sakau.
Aš tavęs nesiklausau.
Tai ne smurtas.
…bet žinote, apdovanojant vaikai gauna burbuliukų ir pakutenimų, todėl tai tikrai saugu ir visiškai priimtina.
Ką mes suprantam?
Mūsų jausmai juk nesvarbūs.
https://neuroclastic.com/…/invisible-abuse-aba-and…/…
Parašykite komentarą