„MAMA, NEIŠEIK!”
Atsiskyrimo nerimas autistiškuose vaikuose yra kitoks, nei manote.
Ši dalis LABAI SVARBI – dažnai autistiškuose vaikuose tai, kas atrodo kaip atsiskyrimo nerimas NĖRA ir NEKYLA dėl to paties kaip įprasta neurotipiškuose vaikuose.
Autistiškuose vaikuose tai ne “emocinis reiklumas” ar priklausomybė nuo tėvų/mamos, o labiau lyg būtų atimamas aukšto lygio pagalbos teikėjas/ pagalbinė priemonė.
Kažkas panašaus būtų jeigu atimtumėte akinius iš negalinčio matyti arba klausos aparatą iš negirdinčiojo.
Ir tuomet be šių jiems būtiniausiai reikalingų pagalbos priemonių paleistumėte vaikus mokykloje, nes juk reikia “išmokti susitvarkyti patiems”.
Situacija yra tokia: kai autistiškas vaikas yra atskiriamas nuo tėvo ar globėjų, jis yra ekstremalioje streso būsenoje.
Tai nėra dėl tų priežasčių, kurias dabar galvojate!
Jie NĖRA PER DAUG PRIKLAUSOMI nuo tėvų ir globėjų, bet būtent patiria nuoširdų, tikrą ir suprantamą stresą, kai turi palikti savo „pagalbinę pasaulio supratimo priemonę“.
Kaip atimti vežimėlį iš negalinčio vaikščioti, klausos aparatą iš negirdinčiojo. Tai visiškai suprantama priežastis nerimui.
PAGALBINĖS PRIEMONĖS
Seniau galvodavau, jog pagalbinės priemonės yra “daiktai” ar žmonės, kurie padeda neįgaliesiems naudotis aplinka.
Viename puslapyje jie apibūdinami šitaip:
“įgarsinimo prietaisas arba video telefonas, pritaikyta klaviatūra ar specializuotas kompiuteris, kompiuterinė įranga. Pagalbinė priemonė gali būti darbuotojas, kuris stumia vežimėlį, žmogus, kuris perskaito neregio tekstą ar ženklų kalbos vertėjas. “
Nei vienas šių apibūdinimų realiai netinka autistiškam vaikui ar suaugusiajam.
Mūsų socialinis darbuotojas paaiškino, kad autistiškam vaikui ar paaugliui “pagalbinė priemonė“ reiškia “pagalbinį darbuotoją” mokykloje ar darželyje, kuris padeda vaikui visa dieną.
Tačiau autizmo viena didesnių problemų yra BENDRAVIMAS, taip pat ir sensoriniai iššūkiai. „Pagalbinė priemonė“ autistiškam žmogui yra ne daiktai, bet ŽMOGUS. Toks žmogus, kuris padeda BENDRAUTI – suprasti pasaulį, o pasauliui suprasti vaiką. Lyg „vertėjas“.
Autistiškam vaikui dažniausiai PAGALBINĖ PRIEMONĖ YRA TĖVAI AR GLOBĖJAI.
Jog galėtumėte tapti vaiko pagalbine priemone, turite jį pažinoti tikrai LABAI GERAI. Autizmas nėra matymo negalia, kai panašius potyrius skirtingu stiprumu patiria visi neregiai. Todėl personalą, specialistus paruošti su aklaisiais dirbti yra žymiai paprasčiau. Regėjimo negalia yra ganėtinai aiškaus ir lengviau prognozuojamo koncepto.
Autizmas nėra lengvai suprantamas konceptas. Aš apibūdinu autizmą kaip „keičiantį formą“. Pasireiškia labai skirtingai kiekviename žmoguje. Beveik kaip DNR , tai unikalu kiekvienam autistiškam vaikui ar suaugusiajam. Universalaus mokymo ir paruošimo padėti nėra.
Vaiko tėvai ar globėjai vis dėlto yra specialiai apsimokę su savo vaiko unikalumu. Dažnai ne oficialiai apmokyti, bet perėję bandymų ir neretai skaudžių klaidų kelius, ir mokęsi daugybę metų.
Pavyzdžiui, žinau, jog jeigu pietų metu vienas ingridientų vaiko lėkštėje bus “nemėgstamas/ netinkamas”– jis nevalgys absoliučiai nieko toje lėkštėje.
Ir, aišku, aš jau žinočiau, kuris iš ingridientų yra “kritinis”, todėl patraukčiau jį prieš vaikui netgi pamatant, jog galėtų valgyti apskritai.
Aš esu jo pagalbinė priemonė – padėjėjas.
Taip pat žinau vien pažiūrėjusi į sūnų, kad jis nesuprato kažko aplinkoje ir galiu pasakyti dar prieš situacijai įvykstant, ar ta situacija sukels jam nerimą.
Galiu labai labai greitai sureaguoti ir imtis atitinkamų veiksmų, jog vaikas nepatirtų streso ir disreguliacijos.
Nesu tik jo mama.
Esu profesionali padėjėja ir pagalbos priemonė.
Su daugybe metų patirties BŪTENT ŠITAM autistiškam vaikui.
Aš nesu autizmo ekspertė, bet esu ekspertė “savo vaiko”.
Kai palieku jį darželyje ar mokykloje, malonioms auklėtojoms,mokytojoms ir padėjėjoms, jis žino, kad mokytojos nėra taip apmokytos, kaip aš.
To pasekoje, jos nesupras ir negalės efektyviai padėti.
Ir tai ne dėl to, kad jos “nepakankamai geros”, tai yra paprasčiausiai dėl to, jog :
a) jos nėra apmokytos būtent jo unikalume ir
b) labai tikėtina, kad jos yra neurotipiškos – todėl negali empatizuoti , suprasti, ką jaučia vaikas ir jo poreikių taip pat lengvai.
Nepatiria pasaulio taip, kaip jis.
Pavyzdžiui, daugumos žmonių nedirgina aplinkos triukšmas taip, jog nebegalėtų dirbti. Garsai nesukelia nepakeliamo streso. Taigi, kai aplinkos triukšmo lygis padidės – niekas greičiausiai net nepastebės to, o vaikas nesugebės savo problemos mandagiai paaiškinti. Ypač jeigu turi žodinės komunikacijos sunkumų.
Mama yra trumparegio akiniai.
Ji nepadarė savo vaiko “emociškai priklausomu”, ji neturi jaustis blogai dėl to, kad vaikas patiria neįtikėtiną stresą, kai iš jo yra atimamas vienintelis būdas matyti ir pasiekti pasaulį. Mokytojai neturėtų nuspręsti, kad tai “tiesiog atsiskyrimo nerimas”.
Tai yra daug daugiau.
Parašykite komentarą