Įrašas pagal skaitytojos užklausą
„Bus lengviau“ Naomi Fisher, klinikinės psichologijos daktarė
Kai vaikai yra nelaimingi mokykloje ir nenori jos lankyti, dažniausiai tai nurašoma nerimui. Manoma, kad vaiko emocijos yra problema. Manoma, kad jie nerimauja dėl kažko, kas visai nebaisu ir situacijos pakeitimas priklauso nuo tėvų ir specialistų.
Štai kur yra klaida.
Mes nusprendžiame, kad problema yra vaikų emocijos, todėl pasiūloma pagalba yra emocinė. Veiksmai siūlomi, priimant, kad jeigu vaikas nepatirs nerimo – problemos su mokykla neliks. Vaikai nukreipiami pas sveikatos specialistus (jeigu jiems pasiseka), kurie labai stengiasi vaikus išmokyti nerimo suvaldymo strategijų ir pakeisti požiūrį į mokyklą. Nerimo gydymas dažniausiai yra apie darymą to, dėl ko nerimauji – taigi, jeigu tu nerimauji dėl mokyklos, privalai ją lankyti.
Jeigu nerimauji dėl karštų anglių – reiškia reikia eiti per karštas anglis.
Padarei tai kartą?
Daryk dar kartą.
Tėvams pasakoma neleisti vaikui nelankyti mokyklos dėl užgaidos, nes tai suteiks trumpalaikį sprendimą, bet ilgalaikiui pablogins dalykus. Tėvams pasakoma padidinti „stūmimą“ į mokyklą būnant griežtiems ir nubrėžiant ribą, kad mokyklos nelankymas nėra įmanomas apskritai. Tėvams nurodoma „stumti“ iš namų, namuose neveikiant visiškai nieko įdomaus ir neleidžiant laiko su vaiku mokyklai skirtu metu.
Ant popieriaus viskas atrodo labai gražiai. Truputis švelnaus paskatinimo, šiek tiek griežtesnių ribų ir gal kokia lipdukų sistema, apdovanojimai, ir viskas bus gerai. Jūsų vaikas laimingas šuoliuos į mokyklą. Sunkus laikas baigsis.
Kai kuriems šis patarimas veikia. Bet ne visiems. Tiems, kuriems neveikia, patarimas yra tęsti tokią praktiką, stumti toliau, namus padaryti nuobodžiais, tęsti visiškai vieningą frontą su mokykla.
Tiesiog tęsti.
Tai sukelia nenusakomą žalą.
Tėvai sako man, kad praktika „neleiskite praleisti“ tiesiog reiškia „priverskite juos lankyti“. Jie sako, kad vaikai nuvežami ir atplėšiami klykiantys ir agonija tęsiasi metų metais. Nerimo intervencija NETURI taip atrodyti. Tai NĖRA terapinė pagalba. Patikėkite, aš esu terapiautė. Mes negydome nerimo priversdami žmogų susidurti su nerimo sukėlėju PRIEŠ jų valią, vėl ir vėl, kai visiškai aišku, kad nerimas blogėja, o ne gerėja. Tėvai sako man, kad visa šeima yra krizinėje būsenoje, kad vaikai pabunda kasnakt maldaudami neiti į mokyklą ir kad sekmadieniai yra giliai persmelkti nevilties. Tėvai pasakoja man, kad vaikai nieko neišmoksta, ir net ne todėl, kad nelankytų mokyklos – bet dėl to, kad kiekvienas dienos momentas yra persmelktas didžiulio nerimo ir baimės, nerimaujant ar jie bus priversti eiti ir rytoj.
Tai nėra smegenys, pasiruošusios kažko išmokti.
Ko trūksta visame tame – supratimo, kad mokykla šiuo metu dar nėra ta vieta, kur KIEKVIENAS vaikas gali prasiskleisti. Nėra diskusijos apie elgesio metodikų gėdinimą, kaip nerimas yra naudojamas motyvavimui ar jog reikalaujama sėdėti suoluose, o ne judėti ir žaisti. Nėra adresuojama idėja, kad daugumai nuolatinis spaudimas ir privatumo trūkumas yra sunkiai suvaldomi dalykai. Nėra vietos klausimui, ar vaiko raidos poreikiai yra matomi, ar vaikas vertinamas kaip žmogus. Nėra atpažinimo, kad sistema tikrai kai kuriuos vaikus tiesiog „perlauš“, kai kurie taps „nemotyvuotais nevykėliais“ – nuolatinis lyginimas ir skatinimas varžytis ne visada motyvuoja. Kai kurie išmoks, kad jie niekuomet nebus „pakankamai geri“. Tai neišvengiama, taip sistema yra sukurta. Ne visi gali būti laimėtojais.
Visa tai yra nematoma, kai nusprendžiame, kad tiesiog yra nerimas. Mūsų dėmesys vaiko emocijoms ignoruoja pačios sistemos trūkumus. Tai sustabdo mus nuo klausimo apie vis augantį vaikų srautą, kurie tokie nelaimingi, kad jų kūnui atsiliepia ir rezultate jie nuolatos serga. Tai sustabdo mus nuo sudėtingų klausimų apie tai, ar visgi sistema yra tinkama. Sustabdo nuo advokatavimo vaikui ir pokyčių reikalavimo.
Vietoje to, mes matome tik vaiką, kuris sako NE. Mes sakome, kad čia yra problema, jis yra problema, ir jis privalo sakyti Taip. Dar daugiau, jei privalo matyti, kad Taip yra teisingas atsakymas, vienintelis atsakymas, ir netgi galvoti apie NE yra bloga idėja. Tokia, kuri netgi gali sukelti tėvams problemų su vaikų teisėmis.
Keista, kad tokie dalykai vaikų nepadaro ramesniais.
Kas galėtų būti kitaip? Turime paklausti, kas vaikams nepatinka mokykloje – ir turime TIKRAI juos išgirsti. Turime išgirsti vaikus, kurie sako, kad nori ilgiau pažaisti, ar kad jiems reikia jų Mamos ilgiau, ar kad jiems reikia galimybės mokytis apie jiems įdomius dalykus. Mums reikia išgirsti tuos, kurie guli negalėdami užmigti naktį, nerimaudami apie kontrolinį darbą arba geriausio lankomumo apdovanojimą. Mums reikia nustoti mokyklą aukštinti kaip Visuomet Teisią ir Teisingą, kai tai dalį priverčia jaustis Visuomet Klystančiais ir Blogais. Mums reikia matyti ne tik pažymius.
Tai neprivalo būti teisinga Visiems, jog būtų teisinga Kai kuriems.
Jeigu mes išgirsime, galime padėti uždavinėti sau klausimus. Galbūt pradėsime klausti, ar procesas, į kurį įdedame savo vaiką, galų gale yra to vertas? Ar galutinis laimėjimas yra vertas išgyvenamo streso metų? Jeigu ne, ar yra kitokių būdų, kurie prieinami panaudojimui? Ne tik maži dalykai, bet rimtas pokytis? Jeigu mes matome vaikų nelaimingumą kaip sistemos rezultatą, galime ten nukreipti savo intervencijas. Tuomet netyčia tampa įmanoma sugriauti savo įsitikinimus, jog galime priversti vaikus mokytis ir pradėti bandyti pritaikyti sistemą į tinkamesnę vaikams.
Emocijos kyla ne be priežasties.
Jos praneša mums, kad kažkas negerai mūsų aplinkoje.
Nerimas yra perspėjantis signalas.
Nieko blogo su žmogumi, kuris nenori eiti per karštas anglis. Kažkas netgi pasakytų, kad tai protingas sprendimas. Galbūt jie jaučia dalykus, kurių kiti nejaučia.
Vienas dalykas aiškus – jeigu nesiklausysime, niekuomet nesužinosime.
[iliustracija – Missing The Mark;
Išversta iš anglų kalbos
https://www.facebook.com/photo/?fbid=541396594657340&set=a.128007075996296 ]
Parašykite komentarą