Gustės klasėje jau 3-čia pamoka, ketvirtadienis.
Ir jau „puodas verda”- jeigu dangčio nenukels suprantantis suaugęs – puodas išbėgs.
Klasėje dabar daug triukšmo – vaikai, krebžda ir šnabžda, sako atsakymus, pasakoja kažką suolo draugui, mokytojos BALSAS, kurį ji vis pagarsina, siekdama perrėkti juos, padėjėjos balsas, primenantis daryti užduotį, ir nagai, tapsenantys į popierių – gyvenimiškas variantas klasėje.
Ji niūniuoja dainelę, bandydama save stimuliuoti, paguosti, nuraminti į balansą.
Mokytoja instinktyviai kalba dar garsiau.
Gustė ima belsti su pieštuku į stalą – sukurti malonų garsą, kuris nors kiek atsivertų skausmingus aplinkos – padėjėja atima pieštuką, ir kartoja, kad negalima triukšmauti, triukšmas trukdo, dabar vyksta pamoka, o PASKUI galės judėti, triukšmauti ir dainuoti.
Gustė bando suptis kėdėje, leidžia garsą, norėtų atsistoti ir pajudėti – jos sistemoms jau visko per daug. Ji nebegali rašyti, tiesiog…. Skauda. Blogai. Puodas JAU LABAI VERDA.
Nuo sąstingio būsenos kūnui
Nuo triukšmo
Šviesų
Spalvotų vaikų piešinių ant sienos, kurie siunčia DAUG informacijos jos galvytei
Nuo per sunkios jai užduoties, kurią ji TIKRAI padarytų, JEIGU nustotų skaudėti iš aplinkos.
„Nesimalk suole, galėsi po 5 minučių eiti, matai laikroduką?
Parašom šitą – IR TADA – eisim”
reikalavimas, kurio Gustė šią minutę negali patenkinti.
Kodėl?
Nes puodas išsipils ir pradės bėgti, nes dangtį ką tik užspaudėme, o ne nukėlėme. Nes ugnis šiuo metu LABAI per stipriai dega.
Gustė spiria į stalą, vienu judesiu numesdama viską nuo jo, ir ima rėkti. Jos ranka automatiškai pakyla prie savo kaklo, žandų, siekiant kokio nors palengvėjimo, ir ima juos brėžti nagučiais, palikdama gilias raudonas žymes.
Štai ką reiškia neapmokyti suaugę, kurie nežino, kaip pamatyti puodus verdant.
Suteikime jiems pagalbos, suteikime informacijos, tai ne jų kaltė, kad jie tiesiog… Nežino.
Jiems juk tai įprastas, gyvenimiškas variantas klasėje.
Parašykite komentarą