Vienas mano vaikų, Čarlis, turi patologinį reikalavimų vengimą (PDA).
Tai reiškia, kad jis patiria neįtikėtiną nerimą, kai kas nors jo paprašo / liepia kažką padaryti.
Močiutė :
– Kaip čia Čarlis iš tikrųjų dalyvavo ir kažką padarė kartu su tavimi?
Aš kviečiau jį užsiimti darbeliais bent tris kartus ir jis tiesiog nuėjo šalin ir atsisėdo kampe.
Aš:
– Na, aš jam aprodžiau kambarį. Įsitikinau, kad jis tikrai mato, kokios veiklos čia vyksta. Ir palikau jį ramybėje.
Po kurio laiko atskirai jis prisitaikė prie erdvės ir žmonių čia ir atėjo pasikalbėti su manimi.
Aš paprašiau padavinėti man reikmenis, kad AŠ galėčiau pabaigti SAVO lipdymo projektą. Padėkojau jam kiekvieną kartą, kai man padėjo, klausiausi jo nuomonės kur ką dėti ir pasiūlymų.
Ir kai jis buvo pasiruošęs, kai galėjo kurį laiką stebėti, ką aš darau, jis pradėjo SAVO projektą.
Močiutė:
– Tu tikrai SUPRANTI jį.
Aš:
– Gyvenant su lėtiniu nerimu tikrai suartėji ir susibičiuliauji.
https://www.facebook.com/photo/?fbid=699447688491962&set=a.488293676274032
Parašykite komentarą